Flower Couture by Mantas Petruškevičius atidarymo vakarėlis

Savo Facebook ir instagram paskyrose jau šiek tiek rašiau apie šį GRAND vakarėlį, tačiau norėčiau šiek tiek išsiplėsti ir apie kitką. Žinau, viskas jau nutiko ir pasimiršo, buvo ir kitų gerų vakarėlių, tačiau aš noriu ne tik išliaupsinti (tikrai superinį) Manto renginį. Noriu papasakoti labai ilgai planuotą parašyti istoriją.

Prieš kurį laiką, labai natūraliai nusprendžiau (o gal reikėtų sakyti, gyvenimas tiesiog nusprendė), kad gal nebenoriu rašyti tinklaraščio. Kartojuosi – tie šampūnų, pudrų, maisto į namus aprašymai mane ne tik vargina, bet ir verčia jaustis begalo tuščia viduje. Puikiai suprantu, kad tinklaraštininkai iš to gyvena, tačiau jau kuris laikas man kalba nesiriša ir tiesiog nekyla rankos nei bendradarbiauti, nei rašyti apie tai. Bet RAŠYTI aš noriu. Noriu rašyti apie stilių, ir apie renginius, apie priemones, kurios galbūt kažkam padės taip pat, kaip ir man. Nusprendžiau būti savim, trumpai tariant. Kartu su tuo atėjo toks palengvėjimas – galiu rašyti ką tik noriu, apie ką noriu, kaip tik noriu, kada noriu ir kiek noriu! Niekam nesu ataskaitinga ir nuo nieko nepriklausoma! O tada ir prasidėjo: Lietuvoje užėjusi tokia keistoka „stumimo“ banga. Na, gal „neužėjusi“, o mes tiesiog tokia tauta – besiskundžianti, pavydi, kritikuojanti? Nusprendžiau, kad jei negaliu pasakyti nieko gero, tylėsiu. Ir tik tada mano aplinkoje atsirado daug gražių, laimingų, talentingų žmonių, apie kuriuos parašyti gerą žodį negaunant jokio atlygio, man vienas malonumas! Tarsi būčiau gimusi rašyti PANEGIRIKĄ! Tikiuosi, atsimenate, kas tai iš mokyklos laikų…

Ar pagirti to nusipelniusį, tave sužavėjusį, savo talentu stebinantį žmogų yra lindimas į š… ? Na, gal ne? Rašydama kiekvieną kartą pagalvoju „o kaip kiti tai priima?“, nes man patinka girti. Ir patinka argumentuoti už ką aš giriu. Mes taip atpratę sakyti vienas kitam komplimentus, paskatinti, teigiamai įvertinti, jog atrodo, kad kiekvienas gero žodžio nešėjas – arba apmokėtas, arba siekia kokios neturtinės naudos. O kiekvienas kritikas? Kokiam jam nauda? Išsiventiliuoti? Pasirodyti geresniam? Ar irgi gauti pinigus?

Mantu Petruškevičiumi žavėtis pradėjau tada, kai jis iš engiamo, visų kritikuojamo laidos vedėjo (per brūkšnelį gatvės priekabiautojo) tapo savo srities specialistu ir paniro į savo pašaukimą – floristiką. Kaip dabar pamenu tuos komentarus „kažkoks gėlininkas pradėjo aiškinti, kaip moterims rengtis!“ Viršūnė! Ir aš tuomet galvojau, koks bjaurybė. Kiek vėliau teko su Mantu prasilenkti renginiuose, jis man pasirodė anaiptol ne bjaurus, atvirkščiai – labai malonus ir ramus vyras. Pradėjęs savo verslą, jis man padarė dar didesnį įspūdį – tyliai sau galvojau „iš tiesų bet kokia reklama = gera reklama„, „įsisukęs“ į pasiturinčių žmonių ratą, Mantas ne tik pats tapo žvaigžde, bet ir surado daugybę klientų, kurie ir toliau jį populiarino. Viskas laiku ir vietoje.

Ir aš ilgą laiką vis kam nors užsimindavau apie šitą paradoksą – nekenčiamas „stilistas“ tapo mylimiausiu floristu – kol nenusprendžiau pasidalinti mintimis Facebook’e. Be jokių intensijų, tiesiog norėjau pagirti mane žavintį asmenį. Ir aš labai džiaugiuosi, kad Mantas pasitvirtino esantis nuoširdus, paprastas žmogus, kuris savo džiaugsmu nori dalintis su kitais. Auksinė jo, Giedrės Šerpytienės rašytame straipsnyje, mintis: „Jei nori pelnyti vardą, turi daug dalykų daryti nemokamai ir džiaugtis tau suteikta galimybe įvykdyti užsakymą“ mane visiškai papirko! Lygiai tuo pačiu vadovaujuosi ir aš – ne gauti pinigai neša laimę, o procesas.

Grįžtant prie vakarėlio, apie kurį ir norėjau parašyti, džiaugiuosi, jog pagaliau buvau pakviesta ne kaip tinklaraštininkė, kuri paskui grįžusi namo turės „atidirbti“ už praleistą laiką, o kaip eilinis žmogus. Ir dabar, nejaučiu atidirbanti už kvietimą, jaučiuosi dėkojanti už puikiai praleistą laiką! Instagram’e klausiau, ką dovanoti tam, kuris turi savo gėlių karalystę, tad nunešiau savo mėgstamo šampano, kuris turbūt kainavo daugiau, nei mano apranga (juokauju!!!) Nebekartosiu nuvalkioto portalinio teksto apie tai, ką Flower Couture butike galite rasti, nes siūlau tiesiog užeiti ir pamatyti, kokia ten puiki, stilinga ir įkvėpianti atmosfera. Prabangūs kvapai, garsiausių dizainerių albumai bei knygos apie madą man iškart primena muziejų parduotuves Paryžiuje! Sveikinu Mantą Petruškevičių pasiekus to, ko jis ilgus metus siekė ir nenustoti pranokti patį save! Vakarėlis buvo burbulinuotas ir buduarinis! Rimante ir Deimantai – ačiū, jūs pati geriausia kompanija!

Na, o apie mano aprangą – ji išties kainavo labai nedaug. Aš nesu turtingo vyro žmona ar mergina (nors mes tuo klausimu labai daug dirbame, na, ne susirasti turtingą vyrą, o užsidirbti :))) ), nepažįstu dizainerių, kurie man vakarui paskolintų suknelę ir nesu „influencerė, soc. tinklų žvaigždė“, kad nemokamai gaučiau sample iš parduotuvių, todėl sukuosi kaip ir kiekviena iš jūsų – rengiuosi turimus drabužius. Nemanau, jog atrodžiau kažkaip įspūdingai, bet jaučiausi 100% savimi – kaspinas, pūstos rankovės, trumpas sijonas, kuodukas – tokia, kokią save labiausiai myliu. Mano palaidinė ir sarafanas – H&M išpardavimo laimikiai už 7 ir 15 eurų, batai – Stradivarius už 50 eurų  (pirkdama ne kasdien nešiojamus batus nenoriu išlaidauti), delninė – Aprangos galerija 19 eurų. Nesijaučiau nei prasčiau už kitas damas, nei ne savo vietoje. Jau seniai pinigais nenusipirksi stiliaus… Išsikalkit ant spintos.

Nuotraukos Dariaus Kučio
ir telefono… 

P.s. ne, man ne viskas yra gražu ir gera, aš dėl daug ko piktinuosi sau po nosimi, pvz: kam žmonės prie šviesoforų spaudo tą mygtuką, negi jie nežino, kad didžiosios sankryžos yra valdomos automatiškai ir tas spaudaliojimas nieko nepakeis??? Arba kiek žmonės gali skųstis dėl oro ir persukamo laiko??? Bet ar man burbuliuojant nuo to bus geriau? Abejoju. O parašius kažką malonaus ir gražaus, patikėkite manimi, kaip jums patiems bus smagu!

Share on FacebookPin it on PinterestShare on TumblrShare on Twitter

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *