Holiday closet: PARIS

Paryžius – miestas, apipintas milijonu įstabių, romantiškų ir magiškų legendų, meilės ir vyno miestas, menininkų, mados ir vyno miestas, puikios virtuvės, jaukių kavinukių ir paprastų žmonių miestas, siaurų gatvelių, istorinių paminklų ir piršlybų miestas… Paryžiui apibūdinti kartais trūksta žodžių, nes jame sutalpinti galima viską! Nemeluosiu, svajojau apie Paryžių, galbūt ne nuo pat vaikystės, tačiau tikrai nuo to momento, kai pamačiau filmą „Amelija iš Monmartro„. Idealizavau kiekvieną jo kampelį – Eifelio bokštą, Monmartrą, Triumfo arką, Luvrą – maniau, jog nuvykus ten, apima tokia ekstazė ir užlieja tokia milžiniška įkvėpimo bangą, kad negali tvertis savyje!

Kai beveik prieš metus nusipirkome bilietus – spirgėjau iš laimės. Likus pusmečiui skaičiau apie kiekvieną monumentą, žymėjausi vietas, kurias būtina aplankyti, ieškojau skaniausių restoranų ir užkandinių. Likus mėnesiui pradėjau dėlioti drabužių derinius kiekvienam aplankomam objektui – iki šukuosenos ir lūpdažio atspalvio… Tad natūralu, jog išvykus į kelionę buvau perdegusi nuo ruošimo.

Tikriausiai daugelis yra buvęs Paryžiuje ir pasakojimo apie tai, ką mačiau, ragavau ir girdėjau nebus, bus emocija, kurią nešiojausi su savimi visos viešnagės Prancūzijos sostinėje metu ir trumpas atotstogų spintos aprašymas.

Nesutikau nei vieno žmogaus, kurias Paryžius nebūtų patikęs – jis lyg ir kitoks, bet tuo pačiu beprotiškai savas. Man miestas patiko tiek, kad aš net nesijaučiau išvykusi iš namų. Taip, faktas, kad per dieną nueidavau po 20 kilometrų, miegodavau viešbutyje, o valgydavau kavinėse neatrodo kaip tipinė savaitė namie, tačiau jausmas vaikštant siauromis gatvėmis, prasilenkiant su batoną kremtančiais paryžiečiais, buvo toks ramus ir paprastas, kad Paryžius iš stebuklų miesto akimirksniu virto tiesiog miestu. Galbūt pilka sausio skraistė, kuri apgaubia ne tik Vilnių, bet ir tokį šviesų miestą kaip Paryžius, sukūrė paprastumo įspūdį, galbūt tik mano vaizduotėje Paryžius turėjo magijos, tačiau linkiu dar tik planuojantiems apsilankyti šiame nuostabiame mieste neturėti iškreiptos vizijos, kokią turėjau aš. Miestas, pilnas istorijos, pilnas puošybos elementų, pilnas klasikinės architektūros ir savito interjero, pilnas linksmų žmonių ir dėmesio vertų objektų, tačiau ne stebuklingas. Tik negalvokite, kad man nepatiko – patiko labai! Netgi labiau, nei maniau, kad patiks, tačiau tos emocijos, kurią patirdavau žiūrėdama tobulai suorganizuotas Paryžiaus nuotraukas nepatyriau pati stovėdama tokioje pačioje nuotraukoje.

Na, o dabar apie „spintą“! Dar niekada iki šiol man nebuvo taip smagu ruoštis kelionei – kadangi mano asmeninė spinta po truputį išsigrynina į juodos ir baltos spalvos paletę, mano rūbai teužėmė pusę lagamino! Žinoma, jog kiekvieną kelionės dieną norisi rengtis skirtingai, tad užduotis tapo dar paprastesnė – su mažai drabužių atrodyti vis naujai. Pirmiausia susidariau sąrašą drabužių, kurie pravers kelionės metu:

  • balta kašmyrinė golfa – šaltai dienai
  • pūkinis paltas – aktyviai dienai Disneilende
  • puošnus pūstas sijonas – dienai Versalyje
  • juodos balerinos – dienai Versalyje (negaliu tokioje ypatingoje vietoje nesipuošti, kalta.)

Vėliau sudariau kasdienių drabužių sąrašą, kurie praverčia bet kokioje situacijoje – tiek puošiantis, tiek norint patogumo:

  • juodas klasikinis lietpaltis
  • juoda golfa
  • juodas trumpas sijonas
  • juodas sarafanas
  • mėlyni džinsai
  • balti trikotažiniai marškinukai
  • balta šilkinė palaidinukė

Ir galiausiai, mano mėgstamiausia užduotis – aksesuarai:

  • balta, juoda apykaklės
  • pilkas didelis šalikas
  • žalia skarelė
  • raudona, juoda beretės
  • skrybėlė
  • odinės pirštinės
  • aulinukai

Kadangi žiema, būtinai įsidėjau kelias apatinės palaidnukes, kad būtų dar šilčiau! Štai ir visa mano spinta, kurią labai lengvai derinau tarpusavyje. Keletas nuotraukų:

PIRMOJI DIENA miestas – man tikrai knietėjo pamatyti tą stebuklą, kurį buvau susikūrusi. Tačiau miesto architektūra, gatvių didybė ir nepriekaištingos detalės man žadą atėmė labiau, nei Eifelio bokštas! Beje, sausio 8-ąją Paryžius dar nė neketino atsisveikinti su Kalėdomis.

ANTROJI DIENAVersalis – rekomenduoju visiems mylintiems istoriją ir baroko/rokoko epochą, iš tiesų daug sužinosite, išgirsite ir pamatysite, kokią prabangą sukūrė Karalius Saulė Liudvikas XIV. Nors sausio mėnesį sodai atrodė niūrokai, o rūkas slėpė didelę dalį miško, man tai nesutrukdė pajusti kilmingą dvasią. Pasiruoškite DAUG vaikščioti!

TREČIOJI DIENALuvras – nebuvo net minčių, jog neaplankysiu šio milžiniško muziejaus, talpinančio kone daugiausiai meno kūrinių pasaulyje! Jeigu planuojate į jį eiti tik dėl Leonardo da Vinčio Džokondos – nusivilsite, nes ji aptverta, saugoma dviejų apsauginių ir stiklo. O ar yra į ką žiūrėti? Manau, jog Luvre yra daug daugiau vertingesnių paveikslų nei Mona Liza.

KETVIRTOJI DIENA – Disneilendas – tai buvo nuotaikingiausia diena ne tik kelionės metu, bet per visą gyvenimą! Nuodėmė būtų vykstant į Paryžių neapsilankyti pačioje spalvingiausioje ir laimingiausioje vietoje – Disneilende. Ne tik dėl atrakcionų, kurie priverčia širdį bumsėti kaip pasiutusią ir pripildo kūną adrenalino, bet ir dėl jausmo, jog širdyje esate vis dar vaikas! Neįtikėtini mechanizmai, kostiumai ir protu nesuvokiamos technologijos! P.s. pirmas mano darbas įėjus buvo nusipirkti Minės ausytes, aš tiesiog banaliausias žmogus pasaulyje!

PENKTOJI DIENA – Pompidu ir Dievo Motinos katedra – po keturių itin aktyvių dienų, kai kasdien nuėjome po 20 kilometrų, Pompidu muziejus man buvo kaip kryžiaus žygis… Rekomenduoju į jį eiti tik tiems, kurie supranta modernų meną, kuriems jis įdomus, kurie mėgsta gilintis ir būti šokiruoti. Aš per daug nuoboda, kad muziejuje sukčiau galvą, ką mėlyna drobė turėtų simbolizuoti. O vien tam, kad uždėčiau varnelę ant lankytinos vietos – neverta. Dievo Motinos katedra – įspūdingas statinys, nesumeluosiu sakydama, kad aplankius tikrai nemažai bazilikų ir katedrų, ši man paliko didžiausią įspūdį. Labai džiaugiuosi, jog viduje vis dar buvo prakartėlė, pagaliau pamačiau tikrai dėmesio vertą – pastatytas buvo visas Betliejaus miestelis, kuriame kiekvienas pagamintas žmogutis gyveno savo gyvenimą: vieni kapojo malkas, kiti verpė, treti snaudė ant suoliuko, kas žindė kūdikį prie židinio, kas nešė daržoves namo – ir visi jie JUDĖJO! Didžiulė prakartėlė man nustelbė tiek Vilniaus, tiek kitų miestų prakartėles… Tą pačią dieną pagaliau mano širdį suvirpino Eifelio bokštas – apšviestas jis tikrai skleidžia magiją!

PENKTOJI DIENAMonmartras – būtent apie šią vietą nebuvau susidariusi jokio išankstinio nusistatymo, todėl buvau maloniai nustebinta jaukumo, artistiškumo ir įdomiausių kampelių. Šventosios Širdies bazilika atrodo įspūdingai, vaizdas nuo jos – kerintis, o pats rajonėlis – kaip ir filme – mažutis, bet beprotiškai turtingas spalvų, žmonių ir meno. Rekomenduojama vieta užsukti – Le Consulat – didžiulė midijų lėkštė su bulvytėmis tik 13 eurų! Paryžiuje už tokį patiekalą sumokėti tik tokią sumą – neįtikima! La Maison Rose – puiki ankšta vietelė kavos puodeliui ar taurei vyno – norintiems pajusti pačią tikriausią Pranzūcijso dvasią! Analogas Lietuvoje – Norte Vie vyninė Stiklių gatvėje.

SEPTINTOJI DIENAYSL muziejus ir Triumfo arka – kaip taisyklė: paskutinė diena – geriausia diena. Diena pasitaikė saulėta, Paryžius atsiskleidė visiškai kitomis spalvomis – dangus žydras, oras gaivus… Yves Saint Laurent muziejus nustebino tobula konsepcija: jame pamačiau ne tik dizainerio kurtis drabužius bei aksesuarus, apsilankiau jo studijoje, kurioje gimė tūkstančiai stilingų apdarų, bet ir peržiūrėjau dešimtis trumpų filmukų apie jo kūrybą, gyvenimą, jo santykius su Pieru Berge, jų bendrą darbą, Maroko įtaką, užkulisių subtilybes, medžiagas, atelje, darbuotojus ir klientus! Jeigu muziejus veiks, kai vyksite į Paryžių – BŪTINAI aplankykite, net jei Yves Saint Laurent nėra mėgstamiausias jūsų dizaineris. Kiekvienam, kuriam mada nėra svetima, kuriam norisi prisiliesti prie jos kūrimo ir skleidimo – tai vienas pirmiausių lankytinų objektų Paryžiuje. Netoliese galite paragauti visų dievinamų desertų Ladurée.

Keletas mano asmeninių pastebėjimų apie Paryžių:

  • paryžietės TIKRAI nėra tokios stilingos, kaip apie jas kalba, tačiau vyrai-paryžiečiai – kone visi džentelmeniškai pasitempę;
  • daugelyje kavinukių pasiruoškite už puodelį arbatos sumokėti 5 eurus, už taurę vyno taip pat;
  • mitas, kad Paryžuje žmonės arba nemoka, arba iš principo nekalba angliškai – visur susikalbėjome kuo puikiausiai;
  • paryžiečiai tikrai valgo „prancūzišką batoną“ – ne tik namie, bet ir eidami gatvėje – laužia ir valgo;
  • šviesoforai Paryžiuje tik spalvotos švieselės miesto dekorui, jokios kitos funkcijos nei vairuotojams, nei pėstiesiems jie neturi;
  • vakare eidamas pro kavinukes Paryžiuje sunkiai suprasi kuri savaitės diena – jose visuomet pilna besišnekučiuojančių ir vyną gurkšnojančių draugų susibūrimų;
  • net ir žiemą paryžiečiai sėdi kavinių lauke, nes visos terasos – šildomos;
  • jeigu jus žavi didingi ir karališki Paryžiaus sodai – lankykite šį miestą šiltuoju metų laiku.
Daugiau nuotraukų – instagram’e @martinavai

Tiek apie meilės miestą iš manęs… O koks Paryžius pasirodė jums?

Share on FacebookPin it on PinterestShare on TumblrShare on Twitter

1 Comment

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *