Stylish festival – MADOS INFEKCIJA

Turint akreditaciją į Mados infekcijos renginį, pagauna toks sportinis azartas – stebėti žiūrovus, vertinti jų stilių, mintyse komentuoti dizainerių darbus, stengtis suvokti drabužiais perteikiamą mintį… Buvo smagu, tačiau lygiai taip pat ir sunku ne tik vertinti, bet ir tinkamai pakomentuoti. Bet kokiu atveju, stilinga publika, 20 kolekcijų ir mažasis Vilniaus mados savaitgalis dar kartą man priminė, kaip aš mėgstu aptarinėti madą!

PIRMOJI DIENA. BALANSAS

Pirmiausia visuomet pamatai publiką, o ji šiais metais buvo tikrai marga: nuo vakarinių suknelių su šleifu iki purvinų convers’ų su treninginėmis kelnėmis išdubusiais keliais. O į tą „iki“ tilpa, patikėkite, LABAI daug. Akys nespėjo fiksuoti ir šališkai įvertinti žmogaus susikurto stiliaus, todėl daugeliu atveju likau neprofesionali ir rėmiausi emociniu požiūriu (bet tik dėl laiko stokos – liaudies daug, laiko mažai). Turbūt daugelis besidominčių mada jau spėjo peržvelgti portalų fotogalerijas bei aptarti žiūrovų garderobą jei ne garsiai, tai bent pašnibždomis, o aš paminėsiu tik tuos įvaizdžius, kurie man labiausiai įsirėžė į atmintį. Kaip ir visada gyvenime turi būti atsvara, todėl turiu ir blogiausius, ir geriausius įvaizdžius. Man visuomet patiko ir patiks klasika, todėl natūralu, jog akys mėgavosi klasikinėmis suknelėmis, sijono bei palaidinės ar kelnių ir švarko ansambliais, papildytais menku aksesuaru ar stilinga delnine. Gražu buvo žiūrėti į poras, pasipuošusias tvarkingais rūbais, nesistengiančiais pranokti kitų šokiruojančiais apdarais. Galite laikyti mane baile ir nesuprantančia mados, tačiau man tai gražu ir tai yra klasiška. Žinoma, mielai stebėjau ir drąsesnius įvaizdžius pasirinkusias damas bei džentelmenus: daug odos, daug šifono, daug gipiūro, daug pūkelių bei daug sportinių siluetų taip pat atrodė skoningai parinkta renginiui. Ypač įstrigo vienos ponios jojiko kepurė su pūkuotu bumbulu viršugalvyje. Atrodė fantastiškai. Pereinant prie kraštutinumų, prasti, bet ne šokiruojantys buvo smarkiai blizgantys, veidrodiniais motyvais dekoruoti drabužiai, perregimos palaidinės – jokio apatinio trikotažo, taip pat gedinčią našlę primenantys tinkleliai ant veido… Na, bet Mados infekcija daugiau akcentuota į podiumą, todėl trumpai tariant: publikos trend’as: klasikinis drabužis + sportiniai batai. Kaip ir podiumo, beje…

Ieva Daugirdaitė ruduo/žiema 2014/15

Neslėpsiu asmeninės simpatijos šios dizainerės darbams, todėl su didžiausiu nekantrumu laukiau jos pasirodymo. Įvaizdinėse kolekcijos nuotraukose viskas atrodė taip preciziška – tobuli siluetai, apgalvotai suderintos medžiagos bei spalvos, o išvydus podiumu žygiuojančius modelius, tikrai sulaikiau kvapą… Sodri rožinė, melsva, pilkšvai melsva, ruda, chaki – spalvos, kurios įprasmino absoliučiai minimalistinę Ievos kolekciją, o lakinės blizgios rankines tik dar labiau sustygavo visą kuriamą vaizdą. Labiausiai mane sužavėję akcentai buvo trumpi sunkūs švarkeliai bei nepriekaištingai pasiūtas žalsvas paltas. Prie drabužių buvo derinami sportinio tipo platforminiai batai, kurie tik sugriežtino dizainerės kuriamą minimalizmą.

Po pasirodymo paprašyta trumpai papasakoti apie savo įkvėpėją industrijos dizainerį bei minimalizmo šalininką Dieter Rams bei 10 „gero dizaino“ taisyklių, dizainerė su entuziazmu skleidė jo idėjas: „Mane inspiravo jo filosofija, padiktuotas minimalizmas, bei 10 taisyklių, koks turi būti dizainas. Principas yra „less is more“ – esmė kokybėje, ne kiekybėje. Tam, kad produktas būtų geras, nereikia jo apkrauti, tereikia jį „išieškoti“. Jeigu tai yra drabužis, nebūtinai jį reikia apkrauti įvairiais aksesuarais. Teisinga konstrukcija, teisinga spalva – tai viskas, ko reikia.“ Kolekcijoje nepasigedome aksesuarų ar kitų ypatingai rūbą apkraunančių detalių, todėl Ieva pamoką išmoko tikrai puikiai! Apie ateitį dizainerė atsakė kiek paslaptingiau… Pasiteiravus apie minimalizmą pavasario/vasaros kolekcijoje ji šyptelėjo ir tik po akimirkos atsakė: „Pagyvensim – pamatysim…“, o bendrai kalbėdama apie ateities vizijas menininkė sakėsi neketinanti sustoti, norinti plėstis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pradžia jau yra: Ieva Daugirdaitė tarptautiniame „Vogue“ dizainerių konkurse 2013 metais pateko į finalinį dešimtuką!

ieva daugirdaitė

ieva4

Dovilė Cibulskaitė ir Ana Romanova – PURE? 01

Pirmas bendras dviejų talentingų dizainerių darbas tikrai nenuvylė. Nepriekaištinga balta spalva vyravo ne tik rūbuose, bet ir rankose – kiekvienas modelis, įžengdamas į organizatorių paruoštą podiumą, suplojo delnais, iš kurių pabirdavo balti miltai. Apeliacija į sportą nuo pat pirmojo žingsnio! Kurdamos „Injekcijai“ autorės derino dvi sąvokas, kurios, pasirodo, turi daug daugiau panašumų, nei galima būtų sugalvoti – sportą bei religiją. Kaip teigė duetas, abu dalykai reikalauja visiško atsidavimo, tikėjimo, pasiaukojimo, juos sieja ne tik hierarchija bei ritualai, bet ir šventės, legendos netgi herojai ar pradininkai. Bendrumo ieškojimas merginoms padėjo laimėti „Injekciją“ ir įtikinti publiką kolekcijos tyrumu (ang. pure). Audinių tekstūra bei kokybė patvirtino tyrumo apibūdinimą, perregimos medžiagos širma kūrė kiek religingesnį vaizdą, o sportiniai siluetai užtvirtino įvaizdžio idėją. Pelerinų akcentai taip pat kūrė užuominas į religiją, tačiau priderinti sportiniai bateliai ir vėl skleidė sportines idėjas. Įsimintiniausia detalė kolekcijoje – preciziškai pasiūtos tamprės tiek vyrams, tiek moterims.

Po pristatymo, Dovilė ir Ana papildydamos viena kitą, teigė: „Kiekvienas religiją mūsų kolekcijoje įžvelgia savaip: kam kirpimas, kam siluetai, kam balta spalva… Šįkart mes orientavomės į krikščionybę, tačiau kaip visuomet, religija yra pateikiama per detales, galbūt netgi per minimalizmą.“ Apie idėją rasti aukso viduriuką tarp skirtingų polių – religijos ir sporto – dizainerės susižvalgiusios duetu atsakė, jog ją pateikė „Injekcijos“ reikalauta užduotis, tačiau „brainstormindamos“ jos bandė atrasti savo bendrą stilistiką, tad sujungė šias dvi savokas. „Kadangi tai mūsų pirmasis bendras „kūdikis“, pačios turime priprasti prie tokio įvaizdžio,“ – atsakė merginos, paklaustos, ar pačios propaguoja sportinį stilių. Dovilė ir Ana pažadėjo savo kūrybos gerbėjus nustebinti dar ne viena bendra kolekcija, kadangi tai tebuvo „01“, kuris ir reiškia tolimesnį kūrybinį kelią!

ana ir dovile

Tribe by Marina & Donata „Mergina su kiaušais“

Buvau ganėtinai pakerėta dviejų pirmųjų kolekcijų, todėl laukiau kažko stipraus. Merginų Marinos ir Donatos kolekcija nepaliko didelio įspūdžio. Pavadinimą galima traktuoti dviem prasmėmis: arba tai žargoniškai vadinama mergina, kuri žino, ko nori, yra nepriklausoma ir visada pasiekia tai, ko trokšta, arba, kaip norėjo pateikti dizainerės, mergina po Velykų, nešanti kiaušinius bei saulę delnuose. Velykinė simbolika buvo akivaizdi: modeliai į podiumą ritosi lyg margučiai, pagražinti senoviniais ornamentais. Drabužiai skirti nešiojimui ir keletą jų tikrai apsirengčiau, tačiau iš kolekcijos tikėjausi šiek tiek daugiau. Beje, žvelgiant į kūrybos konceptą bei pavadinimą, po modelių rūsčių veidų, tikėjausi „merginos su kiaušais“ tikrąja šio žodžio prasme (jei suprantate apie ką aš…)

tribe marina donata

Lilija Larionova – White Horses / 2

Praeitais metais dizainerės pristatyta kolekcija tuo pačiu pavadinimu „State Trooper/White Horses“ šiais metais sulaukė papildymo. Ar pasikartojimo? Daugelis siluetų bei paltų konstrukcijų išties panašios į praeitą autorės kolekciją, tačiau žiūrėti tikrai buvo į ką. Šįkart Lilija Larionova akcentavo stilingo miestiečio garderobo pasirinkimą, kurį be abejonės gali vilkėti ir moterys. Dizainerė nepabijojo ryškiai raudonos spalvos, rudų bei pilkų atspalvių, o akcentu pasirinko pirštines su neoninės spalvos skeleto rankos imitacija bei sportinius batus su tokios pat spalvos raišteliais. Mano akimis, Lilija Larionova miesto vyrą pateikė kaip skubantį, bet atsipalaidavusį, elegantiškai patogius drabužius vilkintį bei drąsų.

lilija larionova

Kristar Design by Kristina Vikøren „Birth“

Dizainerė iš Norvegijos savo kolekcijos idėja laikė žmogaus gimimą mazgo pavidalu. Žinoma, kiekvieną menininką suprasti sunku, ypač stebint tik sukurtus drabužius. Mazgo užuominą galėjome sutikti nebent ant priklijuojamų tatuiruočių, kuriomis buvo nusetas daugelio modelių kūnas, o tai sudarė tikrai didžiulį efektą! Nemeluosiu, iš pradžių maniau, jog tai išskirtinis tamprių raštas, tačiau pastebėjusi tokį pat raštą ant rankų bei plaštakų, supratau, jog tai netgi ne audinys. O kai kur – audinys. Dizainerė puikiai sužaidė ir privertė akylai stebėti visą kolekciją. Nors vyravo margos tekstūros, spalvų ir net stilių maišalynė, man labiausiai patiko šiek tiek paprastesnis Kristinos Vikøren paltų dizainas. Norvegai apskritai turi savitą požiūrį į aprangą, todėl tai tikrai atspindėjo dizainerės pristatyme – šaltas norvegiškos gamtos koloritas bei laisvas stilių maišymas… Deja, mano akims tai nėra džiaugsmas. O klausimą dėl modelių galvos apdangalų/šalmų išsprendžiau laikydama juos ką tik gimusio kūdikio nuogos galvytės simbolizavimu. Sutinkate ar turite savo teoriją?

kristina vikoren

Vitalija Malyško „Madoisto dienoraštis“

Sunku kalbėti apie tai, ko praktiškai nepavyko pamatyti. Būtent tą galiu pasakyti apie jaunos dizainerės kolekciją… Nesupratau nei pristatymo pagrindinės minties, nei pateikimo būdo. Tamsoje atsiradę 20 modelių neleido nei į vieną jų atkreipti tinkamo dėmesio bei įvertinti įvaizdžio visumą: įsistebeilijus į vieno modelio palaidinę bei skenuojant jo kelnes, jis nubėgdavo į kitą podiumo pusę ir jo vietoje išnirdavo kitas modelis. Nesmagu, kai atskleidžiamos visos kortos ir tu tiesiog nespėji žvalgytis. Galų gale – net nebesižvalgiau. Stebėjau modelių kuriamas konstrukcijas, kurios priminė vaikų darželyje šokamus šokius ratelyje, o pabaigoje apskritai likau nieko nesuvokusi – nežinia iš kur atsiradusi mergina pokštelėjo iš medžioklinio šautuvo ir modeliai po vieną krito ant grindų kaip karo lauke. Šou? Galbūt… Tačiau dažnai sakoma, jog dideliu šou bandoma užglaistyti trūkumus. Aptarti galima nebent įdomią dizainerės temą: madoizmas – išgalvota religija, kurios pagrindinė idėja – MADA. Tai turbūt ir buvo vienintelis man patikęs dalykas.

vi

Eglė Žiemytė „D.EFECT ruduo/žiema 2014“

Dizainerė gerai žinoma kaip stilingų bei kokybiškų paltų autorė šįkart pateikė moterį su vyriškumo prieskoniu. Įkvėpimo pagauta Eglė Žiemytė rankinių bei galvos apdangalų idėjų sėmėsi Napoleono armijos uniformų kloduose bei tarpukario fotografijose. Neveltui kepurės griežtų formų, o rankinės primena ginklų nešiokles. Kai kurie „printai“ ant audinių taip pat priminė fotografijas. Tačiau nieko įspūdingesnio nemačiau. Paltai, žinoma, vis dar išliko Eglės Žiemytės stiprioji vieta, nors ir šįkart daugelis jų neparodė nieko išskirtinio. Galbūt mados grandai išsisėmė?

egle ziemyte

 

ANTROJI DIENA. DIKTATAS

Neberizikuodama trypti prie uždarų durų gerą valandą, į pristatymus atėjau valanda vėliau ir net nepavėlavau! Tąkart nusprendžiau nebekritikuoti publikos, o ateiti pasimėgauti kolekcijomis bei mada. Pavyko daug geriau, nei tikėjausi! Ir nuo pat pirmos kolekcijos… Visa antroji diena buvo lyg kopimas į kalną, lyg sėdėjimas ant adatų, lyg Kalėdų laukimas – su kiekviena kolekcija jaudulys vis stiprėjo ir pagavo vis didesnė ekstazė. Skelbiu, jog antroji Mados infecijos diena buvo pati prasmingiausia mados atžvilgiu bei labiausiai nustebinusi iš viso savaitgalio.

Kristina Kruopienytė „pin it/x board“

Vien pavadinimas vertas 10  balų! Prieš kolekciją susiradusi dizainerės pinterest paskyrą ir atsidariusi „x board“ peržvelgiau, kas ją labiausiai įkvėpė šiai kolekcijai: baldų dizainas, architektūra, skulptūra, tapyba bei grafika (tiesioginė nuoroda į dizainerės „x board„: http://www.pinterest.com/kruopa/x/). Daugelį drabužių dizainerių įkvepia architektūra, tačiau ne visi sugeba skoningai ją perteikti, tačiau Kristinos Kruopienytės kolekcija buvo vienareikšmiškai geriausia, ką buvau mačiusi. Nebuvo nei vieno derinio, dėl kurio suraukusi kaktą bandyčiau suvokti „kas čia prie ko„, viskas buvo taip išgryninta, taip užbaigta ir taip subtilu, jog komentarų tikrai nereikėjo. Tiesūs, griežti kirpimai, sodrios, viena kitą papildančios spalvos, blizgi ir matinė tekstūra, visa tai sudarė vientisą harmoniją ant podiumo. Mano nuomone, toks turi būti tikras savos kūrybos pristatymas: paprastas, bet efektyvus. Ir beje, ar matėte Kristinos sukurtus batelius? Su tokiais aš turbūt ir miegočiau…

kristina kruopienyte

Tatsiana Grakova „Vivaldi for PDA“

Nuo pat pirmojo modelio į podiumą grįžo baroko epocha. Nors tiesą pasakius, labiausiai baroką man priminė gėlėtas rūbų audinys, o aukštos, barokines šukuosenas simbolizuojančios kepurės  prie kai kurių drabužių man nesižiūrėjo. Apskritai kolekcija buvo nuosekli, o pristatymas sklandus. Medžiagos net iš tolo rėkė apie kokybę! Tatsianos Grakovos pagrindinė mintis buvo atskleisti moters paslaptingumą ir aš labai laukiau idėjos išpildymo, tačiau prieš pristatymą nepasidomėjusius žiūrovus turbūt kankino klausimas, kodėl ant modelių krūtinių buvo pritvirtinti barkodai? Žinoma, tam, kad jie būtų nuskenuoti. O nuskenavus – visi iš tiesų pamatytų, ką slepia uždari bei subtilūs apdarai. Pora merginų įžengusios į podiumą iškėlė plančetinius kompiuterius su „nuskenuotu“ vaizdu (gilia iškirpte, korsetu), tačiau tuoj pat juos nuleisdavo, todėl dedu galvą, jog ne visi iš tiesų sugebėjo įsigilinti į šią tikrai unikalią idėją. Apskritai visas šou man patiko, tačiau idėjos išpildymui arba pritrūko laiko, arba galimybių.

tatsiana

Akvilė Jančauskaitė „Zinesis“

Nors dizainerė dar šviežiai kepta Mados infekcijos dalyvė, ji jau tikrai užsitikrino sau vietą publikos širdyse. Apie paauglystę kolekcijoje kalbanti Akvilė puikiai atskelidė įvairių subkultūrų, paaugliško savęs ieškojimo bei maištavimo tematikas: gumyčių vėrinys, krepšinio tinklas ant kepurės, sluoskniavimas – visa tai paaugliškos sielos ženklai. Noras išsiskirti ankstyvoje jaunystėje, puikiai padėjo jaunai dizainerei įrodyti savo unikalumą ant podiumo. Kolekciją autorė įvardino kaip asmeninės aistros ir meninės laisvės išraišką. Neveltui ant podiumo matėme nemažai lietpalčių bei striukių variacijų, kurių idėjas dizainerė parsivežė iš Londono – lietpalčių karalystės. Įdomus Akvilės Jančiauskaitės pasirinkimas – lateksas, kuris kolekcijai suteikė griežtumo. Nors spalviškai kolekcija ir nebuvo turtinga, gelsvos bei bordo atspalviai suteikė garderobui žaismingumo.

akvile janciauskaite

Großer Heinrich „XIII“

Nebe naujokės Mados infekcijoje, vokietaitės Astrid ir Gerti, išlaiko savo stilių ir (bent jau spalviškai) atkartoja 2012 metais Mados infekcijoje naudotus akcentus bei spalvas: melsvai žalsva maišyta su juoda, marginas audinys, kutai… Lyg senosios kolekcijos pratęsimas. Vyraujantis papildančių spalvų derinys (žalia+oražinė) sudomino išbandyti taip margintus drabužius, tačiau pati jų forma nesiskyrė nuo praėjusių metų kolekcijos. Kiek efektyvesnis vaizdas – sijonai bei suknelės, primenančios didžiules skaras su kutais, lyg apvyniotos aplink modelį. Dizainerės išsiskyrė savo spalvų gama, nes daugelis jų atrodė išties karališkai suderintos.

grosser heinrich

Ugnė Martinaitytė „Cosmo Jesus/CosJ.“

Geriausias ir stipriausias startas! Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau į šią kolekciją, nesugebėdama suvokti kosmoso ir religijos sąsajos, kritiškai peržvelgdama dizainerės įvaizdines nuotraukas, tačiau vos prasidėjus pristatymui, akis įsmeigusi stebėjau kiekvieną modelių žingsnį. Visų pirma, tai buvo iš ties kokybiška kolekcija, kalbant apie drabužius, antra – tai buvo kūrybiškas šou, trečia – modelių panašumas į Jėzų Kristų nepaneigiamas ir tai kėlė dar didesnį susižavėjimą bendru reginiu! Manau, Ugnė Martinaitytė buvo užtikrinta dėl to, kaip turi vykti pristatymas, kaip turi atrodyti modeliai ir netgi kokią empatija turi pajusti publika. Nori, nenori – šou prikaustė. Itin spalvingi audiniai maišėsi su laisvo stiliaus kirpimais, siluetai bei didžiulės atsikišusios kišenės priminė pūstas kosmonautų uniformas, itin blizgi medžiaga, kuri teikė drabužiui virpėjimo arba sugedusio televizoriaus efektą, simbolizavo kosmosą/visatą/tai kas aukštai, o aureolės virš barzdotų vyrukų galvų bei kukli avalynė tikrų tikriausiai apeliavo į šventuosius. Pristatymo finalas su tamsoje boluojančiomis aureolėmis buvo  tikrų tikriausia „vinis“ Mados infekcijos renginyje. Trys bravo šiai jaunai ir be galo talentingai dizainerei!

ugne martinaityte

Wali Mohammed Barrech „RTW“

Pakerėta Ugnės Martinaitytės pristatymo buvau tokioje euforijoje ir visiškame mados kosmose, jog danų dizainerio Wali Mahommed Barrech kolekcija taip pat „susižiūrėjo“ lyg įdomus spektaklis. Tęsiant rusės Tatsianos idėją su barkodais, dizaineris sugalvojo dar įdomesnį jų integravimą į mados pasaulį. Nuo viršugalvio iki kojų aprengti modeliai, lyg ninzės gūžėjo ant podiumo, turėdami bent po kažkokį barkodo akcentą: tai rankinė, tai batų raišteliai, tai kišenės. Labiausiai nustebinęs dalykas – kailiai vyriškoje kolekcijoje. Nors kai kurie rūbai priminė unisex, daugelis buvo sluosniuoti ir ganėtinai moteriški, pristatymas buvo kokybiškas kaip ir patys audiniai. Dizainerio idėja taip pat stebino – vojerizmas (nukrypimas, kai žmogus pasitenkina stebėdamas kitų asmenų lytinį aktą) socialinėje aplinkoje. Žinant šią mintį, visi kolekcijos niuansai stoja į savo vietas.

wali

Sandra Straukaitė „Bloodymary“

Iki pat pristatymo pradžios išlaikiusi intrigą ir neatskleidusi net menkiausios užuominos apie kolekciją, viena iš renginio organizatorių, lydima audringų ir nesiliaujančių ovacijų, užbaigė antrąją, labiausiai pavykusią Mados infekcijos dieną. Pirmiausia, visi modeliai išėjo vorele į podiumą ir kurį laiką, skendint žalioje šviesoje, suko ratus ir žaidė „traukinuką„. Išbėgę iš salės pro publikai skirtą išėjimą, modeliai privertė publiką nustebti ir šnibždėtis „čia viskas?“ – nei vieno drabužio įžiūrėti nepavyko, nei vienas nepasirodė normaliame apšvietime… Tačiau po akimirkos, visi išvydome kraujo raudonumo audinius! Ant podiumo pasirodė tik raudoni atspalviai: rožinė, oranžinė, bordo, burgundiška, kraujo raudonumo, kai kuriuos drabužius papildė pilka bei balta spalvos. Modelių plaukus puošė raudonos, violetinės, rožinės bei pilkos spalvos pridėtinės sruogos. Dizainerė visiškai pateisino kolekcijos pavadinimą „Kruvinoji Meri„. Siluetai buvo netgi labai moteriški, nors avalyne Sandra Straukaitė pasirinko sportinius batelius. Savotiškas dizainerės meno suvokimas verčia arba ją mėgti, arba jos net nebandyti suprasti. Ilgą laiką galvojau, jog Sandors Straukaitės pasaulis yra tikrai neperprantamas, tačiau grožėtis juo vis tiek sugebėjau! Žavingiausi pasirodė vientisi modelių kostiumai, dengiantys netgi veidą – jų audinių raštai ir pateikimas – visa tai išlaikė dizianerės stilistiką. Taip pat šypseną sukėlė kelnės, kurios lyg burės buvo pritvirtintos prie modelio kojų. Antroji diena baigėsi siautulingai ir tikrai su gera aura!

sandra straukaite

TREČIOJI DIENA. SUBKULTŪRA

Keistas jausmas pamatyti publiką dienos šviesoje, rūkomasis skendėjo dūmų debesyje, visi atrodė tokie šviesūs ir neišsipustę. Juokavome su sutiktais pažįstamais, jog visas savaitgalis lyg mados stovykla arba mados „festas“ – kasdien sutinki tuos pačius žmones, skirtingai apsirengusius, tačiau vis tiek besibūriuojančius su tais pačiais savo pažįstamais, su kuriais buvo ir pirmąją dieną, arba pirmąją dieną susipažinusius su kitais mados mylėtojais ir leidžiančius laiką su naujaisiais draugais. Paskutinį vakarą kolekcijų pažiūrėti atvyko ženkliai mažesnis skaičius Lietuvos stileivų. Na, o aš, atvykusi į paskutinę „darbo dieną“ laukiau šešių finalinių pristatymų, kad galėčiau susidaryti kuo taiklesnę nuomonę apie visą renginį. Likau nustebinta pirmuoju kokelcijos pristatymu, nuobodžiavau per visus kitus ir išsibudinau prieš paskutiniąją, kaip ir tikėtąsi – vieną iš geriausių kolekcijų.

Diana Paukštytė „Pando“

Buvau nustebusi, jog dizainerė bendradarbiauja su šia unikalių drabužių gamintoja, nes ir pati visai neseniai pradėjau su jais kontaktuoti bei planuoti fotosesiją. Buvo įdomu, ką dizainerė pateiks savo kolekcijoje ir kaip „Pando“ stilius derinsis prie kiek elegantiškesnio autorės dizaino. Pripažinsiu, likau patenkinta tuo, ką pamačiau, nes kiekvieno modelio įvaizdis buvo sukurtas nuo A iki Z: plaukai, makiažas, piercing’as, tatuiruotės, drabužiai, skylės juose, modelių ekspresija ir visa panaudota atributika buvo tobulai pritaikyta sumanymui įgyvendinti! Negalėčiau išskirti vieno derinio, kuris labiausiai įsirėžė atmintin, nes pankiška elegancija kiekviename drabužyje buvo akivaizdi ir nenuginčijama. Daug daug džinso, daug kelnių žemu klynu, daug pankiškai languotos medžiagos, daug apsmukusių palaidinių, daug sluoksnių ir daug skylių – kas pasiginčys, jog tai ne punk subkultūros bruožai? Mielai nuo podiumo paimčiau pilką labai laisvą paltą, kuris atrodo lyg paprastas audinio gabalas su užtrauktuku bei marškinius su plyšiu nugaroje. Kolekcijos pristatymą vainikavo riedlente ratus ant podiumo sukantis vaikinukas bei „pankuojantys“ modeliai, prie kurių prisijungė ir panašiai atrodanti Diana Paukštytė.

diana pauk6tyte

Laura Dailidėnienė / Daili ruduo/žiema 2014/15

Iš žinomos ir gerai patyrusios dizainerės tikėjausi tikros elegancijos ir trapumo, kaip ir jos kuriamuose aksesuaruose, tačiau ištęstas iki begalybės pristatymas ir sunkiai podiumu ant aukštakulnių žygiuojantys modeliai vertė nuobodžiauti. Modeliai vargiai skyrėsi vienas nuo kito savo kirpimu, spalvomis ir stiliumi. Kolekcija, apskritai, nebuvo bloga – keletas modelių tikrai buvo verti dėmesio ir aplodismentų – ryškios rožinės spalvos, pūkuoti paltai, įvarių medžiagų derinimas (lateksas, šifonas, atlasas), tačiau visam tam pateikimui trūko kažkokios kibirkšties. Vieninteliu mane sužavėjusiu dalyku Daili kolekcijoje laikau tampres, kurios tiesiogiai simbolizavo dizainerės idėją – keliones į Tokijų bei Niujorką. Ant tamprių, ties keliais puikavosi dangoraižiai, taip pat ant kai kurių modelių palaidinių buvo matomi tokie pat vaizdiniai.

daili

Lina Gudanavičiūtė „Twinset“

Šios dizainerės kolekciją laikyčiau labiau parodos tipo. Visas dėmesys buvo sutelktas į paltus, kurių per tris renginio dienas prisižiūrėjome užtektinai, tačiau šioji kolekcija turėjo kiek kitokį konceptą – pateikti palto ir liemenės panašumą bei suderinamumą. Pati idėja iš tiesų originali: liemenės, pasiūtos iš paltinės medžiagos, atrodė stilingai ir universaliai, kilo mintis netgi tokią įsigyti, nes ilga paltinė liemenė tikrai puikiai tikrų pavasario pradžioje, kuomet su paltu jau kiek per karšta. Bet… daugelis paltų ir daugelis liemenių viena nuo kitos skyrėsi tik spalva. Vienoda rūbų forma ir kirpimas vėlgi sukėlė nuobodulį. Pasirodymą pagyvino blizgūs batai su tokios pat spalvos puskojinėmis, aukso spalva žaižaruojantys perukai bei žinomas modelis Smiltė Bagdžiūnė.

lina

Eva Baliul „#TBT“

Paprastus laisvus (laisvalaikio?) drabužius sukūrusi dizainerė į pagalbą pasitelkė skraidantį aparatą, kuris sklandydamas virš modelių galvų kėlė vėją ir virpino lengvus drabužių audinius.Traktavau tai, kaip baimės jausmo išraišką, kadangi Evos Baliul sumanymas – kolekcija, įkvėpta baimės jausmo, kaip pati moteris apibūdino: „to momento, kai šaltas prakaitas užlieja kūną adrenalinui pradėjus tekėti venomis.“ Tačiau daugiau baimės kolekcijoje aš pasigedau. Kolekcija buvo pilna ne tik margų medžiagų, bet ir vienspalvių. Būtent dėl šios priežasties aš nesugebėjau rasti kolekcijos jungties. Vienose kolekcijose drabužiai buvo per daug vienodi, o šioje – per daug skirtingi. Siejo nebent bendri audiniai, iš kurių buvo siūta po kelis rūbus. Kolekcija nebuvo visiška katastrofa – man patiko dizainerės kurti švarkeliai. Vis tik nelabai supratau – ką simbolizavo virvės? Baimę kopti virve į uolas?

eva baliul

Marc Le Bihan ruduo/žiema 2014/15

Paskutinis užsienietiškas vėjas Mados infekcijos renginyje – prancūzų dizaineris, pateikęs kiek kitokią madą. Kolekcijoje egzistavo vien juoda ir balta spalvos (o gal NEspalvos), daugelis modelių atrodė lyg apvynioti balta paklode. Modeliai juodais drabužiais priminė gotų subkultūrą – ne vien dėl spalvos, taip pat ir dėl siluetų, formų, detalių rūbuose. Apie kolekcijos idėją dizaineris neužsiminė, todėl likau prie nuomonės apie gėrį ir blogį pasaulyje, nors tiek vienas, tiek kitas avėjo didžiulius kerzus, simbolizuojančius neformalią subkultūrą. Keletas blizgių suknelių tikrai atrodė dėvimos ir dailiai „sukonstruotos“, taip pat ir šviesios perregimos palaidinės suteikė kolekcijai trapumo ir silpnumo… Pristatymas buvo ganėtinai įdomus, nes modeliai ant podiumo ėjo ir išėjo ne po vieną, jie mainėsi vietomis, spalviškai papildė vienas kitą (balta+juoda). Pabaigoje vienas modelis išėjo į priekį, o likusieji ėjo ratu lyg per apeigas… Keista ir paslaptinga kolekcija.

marc 1

Egidijus Sidaras „Švarios rankos 2“

Finalinis pasirodymas su talentingo dizainerio kolekcija turėjo užbaigti Mados infekciją su pakylėjimu. Taip ir buvo! Vėlgi grįžome prie šiek tiek pankuojančios elegancijos – tamsios akys, griežti veidai, tobulai sutvarkyti plaukai, griežtos linijos, minimalūs deriniai. Kolekcija spinduliavo moteriška psichologine galia ir vyrišku fiziniu stiprumu. Merginas lydėjo keturi vaikinai, kurie lyg sargybiniai saugojo jų užnugarius – būtent tai suteikė kolekcijai dar didesnio rafinuotumo bei stiprybės. Kokybiškais audiniais bei pasiuvimo lygiu pasižymintis Egidijus Sidaras, bendradarbiaudamas su mados namais „Cantas„, niekada nenuvylė nei manęs, nei kitų savo gerbėjų. Išlaikydamas savitą stilių, jis puikiai žino, kaip turi atrodyti savimi pasitikinti moteris.

egidijus sidaras

Nuotraukos Edvardo Blaževičiaus/Fotodiena.lt/, Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt, Luko Balandžio/Žmonės.lt

Štai tokie įspūdžiai po 16-osios Mados infekcijos. Sudėliojusi mintis, sugebėjau logiškai ir pagrįstai apibūdinti kas šiais metais man patiko, o kas ne. Esu dėkinga organizatoriams už leidimą akylai stebėti kiekvieną pasirodymą, už puikų reginį ir pavykusį renginį! Iki susitikimo kitoje Mados infekcijoje!

Ačiū, kad skaitote!

Ma

Share on FacebookPin it on PinterestShare on TumblrShare on Twitter

2 Comments

  1. Labai profesionalus Mados Infekcijos aprašymas. Jaučiuosi, lyg pati būčiau sudalyvavusi renginyje. Tokio įtaigaus pasirodymo pristatymo nesu skaičiusi nė viename madų žurnale. Martina, tu tikras talentas. Turi rašyti į profesionalius leidinius.

  2. Atgalinis pranešimas: Katalogo gamyba | Martina

Comments are closed.