Why did I pause blogging?

Daugybė žmonių pastarosiomis dienomis man sako: „Kodėl neberašai?„, „Kas nutiko tavo blog’ui?“, „Kada ką nors parašysi?“ ir tai privedė mane prie šio įrašo apie tai, kodėl spustelėjau „pauzės“ mygtuką savo tinklaraščio gyvavime.

Priežasčių visai nemažai, tačiau tai jokiu būdu nėra tinginystės pateisinimai, išsisukinėjimai ar elementariausias NEnoras rašyti, tai veikiau natūralios gyvenimo permainos, kurios paliečia mane, o kartu ir mano hobius. Mažų mažiausiai norėčiau būti žmogus, kuris kažką pradeda ir pabodus meta veiklą į šoną, užsiima kažkuo kitu, tada vėl meta ir taip blaškosi tarp užsiėmimų pats nesuvokdamas, kokia nebrandžia asmenybe atrodo. Tačiau lygiai taip pat nenoriu būti žmogus, kuris savo skaitytojus verčia skaityti blevyzgas apie kažką nereikšmingo, nesinori būti tinklaraštininke, kuri rašo apie bet ką tik dėl to, kad REIKIA rašyti (juk tinklaraštininkai RAŠO), todėl to aukso viduriuko paieškoms daviau sau laiko.

Pirmiausia, kodėl sausis buvo tylos mėnuo? Nes man norėjosi daugiau dėmesio skirti šalia esantiems žmonėms. Norėjosi su niekuo nesidalinti akimirkomis, kurios tikros, nesuplanuotos, nepozuotos, natūralios ir tos, kurios svarbios yra tik man, ne visam sekėjų ratui. Norėjau daugiau laiko skirti poilsiui tiesiog drybsant fotelyje su dviem pledais, arbatų puodeliais, suveltais plaukais, prastu apšvietimu ir geru filmu. Vėliau keitėsi mano profesija, o tai paskatino labiau orientuotis į dalykus, iš kurių pragyvenu. Būkim biedni, bet teisingi – tinklaraštininkų (mandriau skamba blogger’ių) gyvenimas tikrai nėra toks, kokį matome užsienio blogger’ių nutoraukose: nekeliaujame aplink pasaulį, neuždirbame milijonų už vieną nuotrauką, negauname garsių dizainerių drabužių ir aksesuarų, kad nuvyktume į geriausius aukštuomenės renginius juos reklamuoti, negyvename viešbučiuose su balta patalyne ir pusryčiams nevalgome šilauogių su braškėmis iš porcelianinių lėkštučių, juolab nedarome kiekvieno atodūsio nuotraukos. Esame paprastos merginos, daugelis dirbančios ir pakankamai užsiėmusios, skubančios į paskaitas, į darbus, besistengiančios pakilti karjeros laiptais. Kitos turi tam daugiau laiko – augina vaikus, dirba sau ar tiesiog skiria visą dėmesį tinklaraščiui. Bet aš nepakliūnu į šią kategoriją – užlipusi savo siektos karjeros laipteliu, turiu daug daugiau dėmesio skirti tobulėjimui, susipažinimui su darbo specifika, todėl natūralu, jog atsisėsti prie tinklaraščio ir pasakoti apie vakarykštį renginį man tampa fiziškai neįmanoma.

Kitas svarbus dalykas – įrašų kokybės klausimas. Mane (o turbūt ir kitas tinklaraštininkes) dažnai kankina/kankindavo dilema: nėra įkvėpimo – vis tiek rašyti, nes REIKIA, ar laukti, kol turėsi ką įdomaus papasakoti? Mane šis klausimas kankino kurį laiką, nežinau, ar esu labiau tinginė, ar labiau menininkė, nes rašyti kai „reikia“ man yra tas pats, kas būti nenuoširdžiai su savimi, o ypač su skaitytojais. Ir tikiu, jog dažnu atveju, skaitytojas jaučia, kada rašoma iš reikalo. Taigi, mano atsakymas į klausimą „kiekybė ar kokybė“ – kokybė. Jeigu yra dalykų, kuriais taip smarkiai noriu pasidalinti, jog negaliu ramiai užmigti – aš būtinai dalinsiuosi, tačiau jeigu grįžtu iš renginio ir nesurezgu apie jį logiško sakinio – geriau išlauksiu tyloje, kol mintys susidėlios, arba išvis apie tai nerašysiu. Vienam įrašui sugaištu nuo dviejų iki trijų valandų – tada gimsta tikrai geras, kokybiškas savo turiniu ir pagrįstas svariais argumentas įrašas. Kiekybei pasiekti užtenka pusvalandžio ir poros nuotraukų.

Dar vienas punktelis – beprotiškas tinklaraštininkų „profesijos“ augimas. Šiukštu, rašau tai be pavydo gaidelės, be pagiežos, be ironijos. Anaiptol, džiaugiuosi, jog Lietuvoje stilius, renginiai, įvairūs meno ir mados pristatymai tampa neatsikiriama šalies kultūros dalimi, o aš ir visi kiti „mirtingieji“ turi galimybę dalyvauti juose kartu su šaliai nusipelniusiomis asmenybėmis. Gera būti nuolatiniame naujienų sraute, būti pastebėtiems, pakviestiems ir mylimiems. Ir kuo mūsų daugiau, tuo daugiau kur galime save parodyti. Tačiau čia kaip su drabužiais – kuo daugiau, tuo sunkiau supaisyti, kas gražu, kas ne, kas naudinga, o kas tiesiog laiko gaišimas, galų gale, visi rūbai tampa vienodi, „neskanūs“ ir jų perteklius priverčia apskritai atsiriboti ir siūti rūbus pačiam. Šiuo palyginimu norėjau pasakyti, jog sudalyvavus viename renginyje dvylikai tinklaraštininkų, informacijos srautą pasiekia dvylika vienodų įrašų – nebelieka nieko, išskiriančio tave iš masės.

Taigi, ta masė mane privertė pagalvoti – ką aš iš tiesų noriu perteikti rašydama tinklaraštį? Kadangi mano stiprioji vieta – rašymas, ne nuotraukos, ne pozavimas, o tai, kas man pavyksta natūraliai, nusprendžiau šiek tiek pakeisti tinklaraščio „kryptį“ ir neužsistovėti ties mada bei stiliumi. Daug įdomiau, ne kas bus madinga ir kokios vyraus tendencijos kitą sezoną, o kaip susikurti ilgaamžį stilių. Sakydama STILIUS turiu galvoje ne vien rūbus, noriu paliesti tiek elgseną, tam tikrus įpročius, tiek rūpinimąsi savo grožiu, sveikata, domėjimąsi kultūra, išliekamąją vertę turinčiais renginiais ir buvimą elegantiška moterimi šioje susipainiojusioje visuomenėje. Pati esu daugiau atvira, emocionali ir garsi asmenybė, todėl rašydama tinklaraštį noriu augti ir tobulėti kartu su kiekvienu jo įrašu, pati mokytis labiau, nei mokyti kitus. Tad jeigu norite kartu siekti elegancijos ne tik savo spintoje, bet ir gyvenimo būde, kviečiu įsivesti šį tinklaraštį prie „favorite“ ir sekti facebook paskyroje, kuri jus tiesiogiai nukreips į šį puslapį.

 

 

Nuotrauka Sandros iš Kur mano raktai? | Where are my keys? / l’oreal pro fiber pristatymas

Share on FacebookPin it on PinterestShare on TumblrShare on Twitter

2 Comments

  1. Skaičiau ir linkčiojau galva… TAIP artima ir suprantama :) Ir tie pasirinkimai, svarstymai „ar tikrai reikia? Ar tai kam nors įdomu? Gal apsieičiau be šio įrašo“ ir pan. – jie reikalingi, kad augtume ir, kad nepasiduotume tai „kiekybei“ (jos ir taip, mano manymu, šiek tiek per daug daugelio mūsų gyvenimuose).
    O po svarstymų padaryta išvada – labai sveikintina ;) Manau daugeliui bus tikrai įdomu ir smagu perskaityti ne tik n-ąjį įvykusio to pačio renginio aprašymą, bet KARTU leistis į SAVO gyvenimo stiliaus paieškas. Sėkmės kelyje ;)

  2. Martinute,perskaiciau tavo straipsni, taip graziai isdestai mintis,esu apstulbusi.Tu nuostabi.Myliu .
    Kuma

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *